BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Juodų avių ganykla

Maybe The Last One

parašė: paklaida · 2010-04-20 · Nėra komentarų

Dėl daug įvairių asmeninių priežasčių persikėliau va čia:

antibohema.blogspot.com

Rodyk draugams

→ Nėra komentarųKategorijos: Be temos
Temos:

…ir gėris nenugali blogio

parašė: paklaida · 2010-01-27 · 3 komentarai

Pradedu suvokti vidurkio prasmę gyvenime. Svertinio ir aritmetinio. Ir diskrečių ir tolydžių dydžių. O dar Erlickas klausė, kur gyvenime galima rasti a ir b pakeltus kvadratu. Dar ne tokių dalykų, pasirodo, gyvenime galima rasti.

                      Kaskart, kai kolektyve susipešam, kaip turėtų būti švenčiami gimtadieniai, ką reikėtų pirkti dovanų, džiaugiuosi būdama vidutine. Džiaugiuosi, kad kartais nematau skirtumo ir kad kartais man iš tikrųjų nerūpi.  

                      Kaskart, kai bandau sakyti, kaip turėtų būti, atsimušu į nuomonę: tai čia tau taip atrodo. Aišku, gali užsispirti ir tvirtinti, kad taip kaip MAN atrodo, tai būtent taip ir yra. Bet jei kitam yra kitaip, jei jis užsispyręs tvirtina priešingai, kuris iš mūsų yra neteisus?

                      Objektyvios tiesos nebuvimas sudeda taškus ant i - pasidaro aišku, kad niekada nebus aišku. Kad „reikia” ir „taip turi būti” galioja tik viršininkų ir pavaldinių santykiuose, o gyvenime - kas normalu, o kas nelabai - nepamatuosi. Skaitau „Lolitą” ir man šlykšti ta subrendusio žmogaus aistra vaikui. Aš galiu ją suvokti, galiu priimti, kad taip būna, bet lygiai taip pat aš tada galiu suvokti ir priimti, kad kažkas seksu užsiiminėja su gyvūnais. Gal viskas dėl to, kad aš esu mergina ir kad kažkada irgi buvau dvylikos? O kažkas tame ieško kažkokių pateisinimų….

                      Mūsų nuomones neišvengiamai įtakoja kiti. Politikai, publicistinės laidos, tos kitos laidos, kurios sako, kad tos publicistinės yra mėšlas, Algis Greitai, sistemingai pavarantis, atrodo, ant visų ir visko, ir paskui darantis tai, už ką jam moka. Tie, kurie visiems ir visada nori tik gero, bet nesupranta, kad tie kiti geru laiko visai ne tai.

                      Net nepastebėjau, kaip ėmiau abejoti viskuo. Kažkurią dieną Lietuvos ryte skaičiau straipsnį apie tai, kad iš tiesų tai sveikas maistas mums labiau kenkia nei tas, kuris, dietologų nuomone, kiša mūsų arterijas cholesteroliais ir prideda po papildomą kilogramą ant pilvo, šlaunų ir kitur bet kur, bet ne ten, kur reikia. Šiaip tai džiaugiuosi dėl šito straipsnio, jei tai tiesa - niekada nemėgau salotų, grūdų ir panašių sveikuoliškų produktų. Tik reikia patikrinti, ar kartais nesumažėjo McDonalds bulvyčių pardavimai ir tokiu būdu nebuvo prastumta reklama. Tuomet toliau galėsiu pietums valgyti kepsnius su bulvėmis bei ignoruoti aplinkinių kalbas apie sveiką gyvenseną, maisto gaminimą garuose ir visus kitus dalykus, nuo kurių mano gyvenimas prarandą skonį.

                      „Iš būti ar nebūti” pamažu pereinam į „kuo tikėti, o kuo - ne”. Yra tiek alternatyvių požiūriu: apie kiaulių gripą, kad jo nėra, kad tai tik farmacininkų triukas, apie vėžį ir jo gydymą, apie lietuvius ir jų raštą (oficiali nuomonė, kad raštas atsirado su Mažvydo katekizmu), apie tai, kad O. bin Ladenas tėra multiplikacinis herojus, sukurtas amerikiečių invazijai į Rytus pateisinti. Faktas tame, kad žiniasklaida nukreipia mūsų dėmesį nuo ten, kur jį reikėtų kreipti, ten kur jiems reikėtų, kad mes žiūrėtume. Tada atsiranda alternatyvios žiniasklaidos priemonės, kurios irgi formuoja nuomonę, kuriomis irgi kažkas tiki ir tiki labiau, nei visuotine. Visas šitas informacijos chaosas man primena sektų karus - vis tiek yra kažkas, kas tą informaciją valdo. Ir visada yra tie, kurie besąlygiškai tiki. Net tie gėriečiai, dabar kviečiantys kovoti už kitokią Lietuvą, bandantys atverti akis besąlygiškai tikintiems, kas rašoma toje spaudoje, kurios dabar neminėsiu, visai kitaip pradėtų elgtis pajutę valdžios skonį. Sena tiesa - valdžia žmones keičia.

                      Todėl visada gyvenime yra gerai vidurkis. Niekada neišrinksi geriausio sprendimo iš visų siūlomų, bet tam, kad neišrinktum blogiausio, protingiausia būtų imti vidurkį, niekada nesužinosi, kas slepiasi po ligų pavadinimais ir vaistų joms gydyti reklamomis, bet gali rinktis tai, ko tau reikia. Aplinka siūlo tiek daug, bet nereikia būti naiviais - totalus gėris ir sistema, tinkanti visiems, yra tokia pati fikcija, kaip ir politika be korupcijos, o begalinis džiaugsmas tiek pat vargina kiek nuolatinė kančia. Todėl kartais reikia labai pagalvoti, ar ta, vardan kažkokių tiesų švaistoma, energija yra verta to, ar negeriau tiesiog gyventi, nesistengiant čia visko maksimaliai pagerinti, o paprasčiausia nedarant pikto nei sau, nei kitiems?

Rodyk draugams

→ 3 komentaraiKategorijos: Be temos
Temos: , , ,

Paskutinis senų metų įrašas

parašė: paklaida · 2009-12-30 · 6 komentarai

Kad vėl imčiau laukti Kalėdų, jos turėtų vykti maždaug kas penkis metus. Viskas kartojasi ir kartojasi per greit.

Vėl reikia sumuoti, skaičiuoti ir planuoti. O aš dar neradau savo praeitų metų planų sąrašo – kažkur ant popieriaus lapo juodu ant balto turėjo būti surašyti mano visi žingsniai asmeninio tobulėjimo link. Psichologai rekomenduoja susirašyti dalykus, kokius norite būti pasiekę po penkių metų, sąrašą paslėpti ir po penkių metų turėtume nustebti, kad visi, arba bent jau dauguma, planų įvykdyti. Skamba panašiai kaip miegojimas su atversta knyga po pagalve. Tačiau, susižavėjusiems šia idėja, rekomenduočiau rinktis kokią nors elektroninę laikmeną, nes manau, kad savo planų sąrašą atrasčiau tik per stebuklą.

Kitiems metams mane yra apėmęs statistikos rinkimo noras: sudarinėti perskaitytų knygų, peržiūrėtų filmų sąrašus, kolekcionuoti mintis. Lyg neužtektų šiaip gyventi ir kliautis savo atmintimi.

Bet kokiu atveju, baigiantis metams, esant ramiam tarpušvenčiui, kai vėl trumpam sugrįžom į kasdienybę, sveikinu visus ir linkiu giedrų minčių, pasitikėjimo savo jėgomis, asmeninės laimės, sėkmingo pradėtų darbų baigimo ir ramybės – mintyse, širdyje ir aplink Jus.

Ačiū tiems, kurie tik aplanko, ir tiems, kurie pasilieka komentaruose.

Rodyk draugams

→ 6 komentaraiKategorijos: Be temos

Sveikinu, sistema veikia!

parašė: paklaida · 2009-12-17 · 5 komentarai

Pamišo visi prieš Kalėdas. Vakarėliai, dovanos, eglutės, buvimas gerais ir pažadai tokiais likti visus metus. Nežinia, kas užliūliuoja. Bet iki šiol nesuprantu, kodėl niekas dar neišsiaiškino, kas būtent skatina žmones būti gerais tuo laikotarpiu ir nepalaiko tokių sąlygų visus metus.

Aukoti yra madinga. Tempiu savo nenešiojamus ir į spintą nebetelpančius skudurus į darbą, sakė išdalins tiems, kurie neturi ko apsirengti. Po naujų pirksiu naujus sijonus, bliuzeles, kad kitais metais turėčiau ko atnešti. Tik įrodymas, kad pasikeičiam trumpam. O gal net nepasikeičiam - neturtingi, nelaimėliai mums reikalingi tik tiek, kad turėtume prieš ką gerais būti. Pinigais juk neaukojam - atiduodam tai, ko mums patiems nereikia.

Va Linas Kleiza įkūrė dar vieną labdaros ir paramos fondą vaikams. Įdomu, kiek tokių fondų jau egzistuoja? Asmeniškai aš labai džiaugiuosi bet kokiomis iniciatyvomis padėti senukams - jie yra nepelnytai užmiršti, vieniši ir vargsta. Ne iš vieno esu girdėjusi, kad globos namų vaikai gyvenimo sąlygas ir žaislų turi daugiau nei dauguma Lietuvos šeimų gali suteikti savo atžaloms. Tai nereiškia, kad reikia dabar iš jų atimti arba imti aukoti visiems vaikams, bet pati „gavimo už dyką” praktika nėra geras pavyzdys besivystančiam žmogui. Kai pagalvoji, tokie vaikai turėtų turėti didžiulį norą pasiekti ko nors gyvenime. Bet greičiausia, jie teturi norą ką nors lengvai gauti, nes taip yra pratę. Apie pusė jų yra nusikaltėliai. Ir mes negalim atsiriboti nuo to, nes jie yra mūsų visuomenės dalis. Negalim atsiriboti vien dėl to, kad vidury Gedimino prospekto koks vaikėzas, pabėgęs iš vaikų namų,  gali ištraukti pinigus tiesiai iš delno tau imant juos iš bankomato(tikra istorija).  

Esam kažkokie laukiniai. Tenkinam savo primityvius poreikius - svaiginamės, dulkinamės (kitaip parašyti nepavyko), gimdom ir atiduodam augti natūraliomis sąlygomis. O dabar plėšrūnų tiek prisiveisę, kad patys rizikuojam būti sunaikintais. Kai miške padidėja vilkų iki tiek,  jog kitoms populiacijoms atsiranda grėsmė būti suėstais ir jos ima mažėti, medžiotojai išsitraukia savo šautuvus ir išeina į miškus. Neee, vaikų šaudyti aš nesiūlau. Jie gi nekalti ir iš nekalto prasidėjimo. Jiems siūlau atiduoti rūbus, kurių nebenešioja jūsų vaikai, žaislus, su kuriais jūsiškiai nebežaidžia. O valdžiai siūlau paskatinti tai daryti. O tiems, kurie gyvena ant molinių grindų, be centrinio šildymo ir yra išmainę savo pasą į butelį „rašalo”, linkiu gerai pašvęsti Kalėdas ir nepramiegoti Naujųjų. Kitais metais globos namuose atsiras daug mažų naujų burnyčių.

 

Rodyk draugams

→ 5 komentaraiKategorijos: Socialiniai reikalai
Temos: , , ,

Ne(kutenimai)

parašė: paklaida · 2009-12-01 · 2 komentarai

                      Vadovaujuosi principu, kad, jei lietuviškas, tai dar nereiškia, kad nieko vertas. Čia apie kiną. Ir nesutinku su tais, kurie yra įsitikinę, kad mūsų kine yra blogai viskas: aktorių intonacijos, tekstai, vaidyba, filmavimo kampas. Kažkada sausakimšame viešajame transporte sau už nugaros girdėjau vaikiną su mergina dalijantis skėtį. Lauke lijo, o mano nugara bėgo šiurpas lyg girdint kažkokį itin intymų pokalbį - tarpais atrodė, lyg jie kalbėtų eiliuotai, ir tai buvo taip panašu į tas ausį rėžiančias intonacijas lietuviškam kine, kad nuo tos minutės aš jiems atleidau. Supratau, kad mes esam tokie ir kad greičiausia labai atpratom girdėti aktorių kalbą. Televizoriuje klausomės perskaityto teksto, kino teatre - patys skaitome, o kompiuterio ekrane originalo kalba labiau norim suprasti, ką sako, pamiršę gilintis, kaip yra sakoma.

                      Jau negalėtum pasakyti, kad lietuviškas kinas merdi - kasmet pristatomi keli nauji filmai. Paskutinis, kurį žiūrėjau, buvo „Kutenimai”. Nekomercinis. Ir ne tik dėl to, kad jis toks ir yra, bet ir dėl to, kad jis neturi šansų užsidirbti. Per daug asociacijų su Davido Lynčo „Malholando keliu”. Per daug lėkštas scenarijus. Ir jei vietomis buvo juokinga, tai tik iš nustebimo, kad taip gali būti. Tai toks lietuviško kino pavyzdys, kurio turėti nesinori. Jeigu D. Lynčo filme gaudai save svarstant, gilinantis, tai šis - kupinas absurdo. Šis ko gero tiek panašus į sapną, kad nejučiomis kino salėje imi tikrinti save, ar tik nesapnuoji ir ar tik nebūtų pats laikas persijungti į kitą sapną. Nepersijungiau tik todėl, kad trukmė buvo valanda ir prisipažinsiu - iš pabaigos jau nesitikėjau nieko.

                      Įdomus režisieriaus pasirinkimas - sukurti filmą, kuris neišvengiamai bus lyginamas su šedevru, įeisiančiu į kino istoriją. Pasąmonės tema savaime yra labai slidi. Na kiek mes galim apčiuopti savosios, jau nekalbant apie žiūrovo? Mano sapnai būna keisti, juose žmonės atlieka kitus vaidmenis, nei aš esu pratusi matyti, bet nei sapne, nei pabudus, man nekyla asociacijų, kad jie yra bukapročiai. Todėl nesuprantu, kodėl sapno gangsteris buvo ne koks kietas vaikinas, su kuriuo mergina bent teoriškai turėtų šansų gerai praleisti laiką, bet visiškas lopas? Bėda ta, kad net sapne aš save pažįstu, net sapne, aš žinau, kokia aš ir ko man reikia, net sapnas turi tam tikrą savą logiką, kuria sekti šitame filme buvo visiškai pamiršta.

Rodyk draugams

→ 2 komentaraiKategorijos: Kinas
Temos: , ,

Kiek kainuoja tavo siela?

parašė: paklaida · 2009-11-24 · 1 komentaras

                       Įdomu, kiek žmonių daro gyvenime tai, apie ką svajojo. Ne, neklabu apie tas vaikystės svajones būti kosmonautais, kalbu apie tai, kuo pirmiausia save suvoki, kai apskritai imi adekvačiai suvokti pasaulį. Didelė problema yra tai, kad mes specialybes renkamės jauni, kad mūsų tėvams, seneliams ir visiems kitiems atrodo, kad be aukštojo prapulsim, o po keturių metų universitete, dažnu atveju jau supratus, ką norėtum ir ką sugebėtum daryti, galiausia būna vėlu ir brangu investuoti į savęs perkvalifikavimą. Man visuomet labai išmintingi atrodo tie, kurie gali pasakyti, kad sėdi savo rogėse.

                      Prieš kažkiek laiko žiūrėjau filmą „Ačiū, kad rūkote”. Taip jau išėjo, kad du iš eilės filmai buvo apie cigarietus ­- tik vienas bohemiškas, kitas labai realistinis. Ir tame kitame iš esmės galėjo būti vaizduojama nebūtinai cigarečių pramonė. Pagrindinė ašis buvo asmenybė, dirbanti cigarečių gamyklos atstovu, lygiai taip pat ten galėjo būti draudimo agentas, farmacinės kompanijos ar alkoholio pramonės atstovas. Nickui (akt. Aaron Eckhart) moka už tai, kad jis kalbėtų, gintų cigaretes, nuo šaukiančių, kaip jos žudo. Geriausia turbūt tai, kad nepaisant pateiktos statistikos apie mirčių skaičių, cigarečių kompanijos atstovas sako: mes nežudom žmonių, mums nereikia, kad jie mirtų, mums reikia, kad kuo daugiau žmonių rūkytų, o tai nėra suderinama. Ir žmonės juo tiki. Tikrai įdomus ciniškas filmas, priverčiantis susimąstyti, už kiek parduotum savo įsitikinimus. Na aišku, vėl kalbam apie tuos, kurie jų turi.

                      Filmo herojus į klausimą, kodėl dirba tokį darbą atsako: reikia mokėti paskolą. Kadangi Lietuvoje paskolas mokėti irgi reikia daugeliui, o darbo pasiūla vėl ženkliai atsilieka nuo paklausos, lygiai taip pat pinga ir mūsų principai. Pinga ir tiesiogine, ir perkeltine prasme: mes ne tik juos parduodam, bet parduodam taip pigiai, kad gaunamos sumos ir teužtenka susimokėti paskolai.

                      Na nuoširdžiai, kieno gyvenimo tikslas buvo, kad jo įmonė taptų pirmaujančia finansų, reklamos, statybų ar bet kokios kitos pramonės sektoriuje? Kas svajojo skaičiuoti, kiek pelno atneš jų keliais tūkstančiais apmokamas darbas įmonės vadovui? Kas planavo įtikinėti savo draugus pirkti dar ir dar vieną draudimą: apdrausti save, savo kėdę, ant kurios sėdi, ir savo šunį? Įsigyti pensijų fondų sutartis? Pažįstu tokių, kurie, kol nedirbo toje srityje, labai nuoširdžiai ta tema keikdavosi. Lygiai taip pat nuoširdžiai jie dabar džiūgauja dėl kiekvieno pelno procento, kuriuo priartėja prie konkurentų. Reikėtų pasveikinti įmonės vadybininkus, sugebančius įtikinti savo darbuotojus būti lojaliais - dalis jų neitų pas konkurentus, net pažadėjus geresnį atlyginimą ir mažesnes darbo valandas. Man tai norisi užsikimšti ausis, lygiai taip pat, kaip girdint: būk geras ir tave Dievas  išgelbės. Pasiūs man mirtį anksčiau laiko?

                      Kokia specialybė yra keli metai iš eilės patraukliausia abiturientams? Ekonomika, vadyba ir bet kokia kita, kurioje yra žodis finansai, bankininkystė. Na dar informatika. Nereikėtų pamiršti ir statybų. Įdomu, ar šiemet jos paklausa sumažės? Na taip, mūsuose formuojama nuomonė, kad dirbti banke yra gerai, vadovauti yra gerai, ir pulkas kitokių, kuriems neįdomu, jaučiasi lyg iš vištinyko iškritę. Na tų, kurių galvose pastoviai nesisuka, kaip tapti didžiausią pelną įmonei nešančiu darbuotoju, pakilti karjeros laiptais ar padaryti bet ką, kad tave pastebėtų. Kartais skelbimuose matau, jog ieškomas žmogus, kuris visuomet nori būti geresnis už kitus. Įsivaizduojate, kiek tokių keleto žmonių komanda galėtų padaryti? Niekada nebūsi geriausias, visuomet atsiras geresnių už tave. Kažkas tokiais atvejais sužlunga ir imi galvoti, kaip iš tokio potencialiai genijaus gavosi vos vos vidutinis, o kiti iškyla į aukštumas. Ir tie yra ta dalis žmonių, brukančių mums rūkančių stileivų veidus lauko reklamose, per visus media kanalus rėkiančių: „Skiepykis nuo kiaulių gripo!!!”. Ne, nuoširdžiai, tai ir aš norėčiau taip sugebėti. Dabar tik pavydžiu.

                      Gal tik per gerai apie save galvoju, bet negalėčiau siūlyti pensininkams įsigyti jiems nereikalingų daiktų ar neapsimokančių telefono planų, iš nenusimanančio paimti daugiau, nes mokėk, už tai, kad nežinai, sakyti, kad alkoholio reklama yra tiesiog reklama ir ji neveikia masės krepšinio žiūrovų, išrašyti kiekvienam pacientui vaistų krūvas vien dėl to, jog jis pas mane apsilankė. Tau atrodo, kad žaidi su visuomene? O iš tikrųjų esi žaislas tų rankose, kurie tau moka tik du procentus to, ko esi vertas.

Rodyk draugams

→ 1 komentarasKategorijos: Be temos · Kinas
Temos: ,

Kalėdų stebuklas

parašė: paklaida · 2009-11-23 · 1 komentaras

Nesvarbu, tiki ar netiki stebuklais, kolekcionuoji ar ne gerus darbus, artėjant šventiniam kalėdiniam periodui, paspausk ant nuorodos dešnėje, padaryk gerą darbą ir padovanok vaikams stebuklą. Kaip ir visi geri darbai, šitas taip pat nieko nekainuoja.

Rodyk draugams

→ 1 komentarasKategorijos: Socialiniai reikalai
Temos:

Jaukūs ritualai: Coffee&Cigarettes

parašė: paklaida · 2009-11-12 · 4 komentarai

Visas mūsų gyvenimas apipintas jaukiais ritualais: kažkas geria vyną vakarais su draugais ir aptaria savo mažas bėdas arba didelius džiaugsmus, kažkas būtinai geria alų per krepšinio varžybas, kažkas geria arbatą su imbieriniais sausainiais, kažkas šeštadieniais nelipa iš lovos ir drybso joje visą dieną pižamuotas, o vakarais tuštiną eilinę sidro soskę. Svarbiausia, kad šitie dalykai suteikia gyvenimui spalvų ir neabejoju, jei dar yra kas, be ko mes negalime apseiti, tai greičiausia be tų ritualų. Kita vertus, kava ir cigaretės (arba arbata ir sausainiai, bet mes jau išaugom iš rožinės spalvos ar ne?) sukuria tam tikrą atmosferą ir pokalbis iš karto įgauna prasmę - viskas tampa žymiai ryškiau ir įdomiau. Lietuvoje kavinėse yra uždrausta rūkyti. Pažįstu žmonių, kurie ten nebevaikšto būtent dėl šitos priežasties.

Coffee&Cigarettes yra vienas iš filmų, kuriuos būtų galima žiūrėti daug kartų, nes jo aktualumo niekaip neįtakoja laikas.  Su daugybe save nuodijančių žinomų žmonių, tokių kaip - Roberto Benigni, Steve Buscemi, Iggy Pop, Tom Waits, Cate Blanchett, Jack and Meg White, Alfred Molina, Steve Coogan, RZA, Bill Murray. Apie mielus ritualus ir mažas nuodėmės. Apie nesugebėjimą atsisakyti silpnybių. Subtiliai juokingi dialogai ir jaukus tarpasmenis santykis. Ir neaišku kas svarbiau - pati galimybė susitikti ar galimybė susitikti prie kavos puodelio ir vienos kitos cigaretes. Nesvarbu: rytais pabudimui, per priešpiečius, pietums, po pietų, bet greičiausia ne vakarui - tada filmas vadintųsi Wine&Cigarettes. Ir nerūkantys nebūtinai nesupras apie ką čia, nes filmas ir nėra apie nuodus, kuriuos mes įvairiais pavidalais kiekvienas vartojame - filmas apie tai, be ko mums gyventi būtų ne taip įdomu ir apie tikrą buvimą kartu.

Tokiais atvejais sakoma: “If it makes you happy,  It can‘t be that bad”

Rodyk draugams

→ 4 komentaraiKategorijos: Kinas

Citata Nr. 2

parašė: paklaida · 2009-11-11 · Nėra komentarų

 

Gyvenimas yra komedija tiems, kurie galvoja, ir tragedija tiems, kurie jaučia.” - Martis Larnis (suomių rašytojas ir žurnalistas).

Kadangi žmonėms būdinga ir mąstyti, ir jausti, tad turbūt todėl gyvenime komedijos nuolatos keičia tragedijas ir atvirkščiai.

Rodyk draugams

→ Nėra komentarųKategorijos: Citatos

Apie meną ir kančią

parašė: paklaida · 2009-11-04 · 16 komentarai

                  Šiandien internetu praskriejo A. Maldeikienės citata:

“Dievas duoda talentą ne tam, kad jis neštų pelną, o tam, kad jis taptų vidine kančia.”

                     Drįsčiau prieštarauti. Vidinė kančia yra baisus dalykas. Ir tai nesulyginama su tuo, kai tu jauti, kaip esi per pilnas, iš tavęs sunkiasi ir tu privalai kažką sukurti. Vidinė kančia labiau susijusi su tuo, kad žmogus daro ne tai, ką norėtų. Sąvoka „talentas” prarado savo svorį ir vertę, kai kiekvienas mokantis laikyti mikrofoną, neuždengdamas pusės savo veido, ėmė įsivaizduoti galintis ir dainuoti, kai kiekviena bent kiek geriau atrodanti pupytė ėmė jausti pareigą pasirodyti per tv, kai kiekvienas mokantis judėti pagal muziką ėmė įsivaizduoti galįs šokti ir taip begalė „kol”, kol galų gale paaiškėja, kad pats į sceną atėjimo faktas reiškia, jog esi talentingas.

                      Talentas niekada neapkraus žmogaus papildomomis kančiomis. Kaip galimybė vaikščioti, taip kūrėjui galimybė piešti, dainuoti, išreikšti save yra daugiau privilegija, o ne kančia. Tai yra būdas patirti malonumą dar viena, apart kūniškos, forma. Taip, meninės pakraipos žmonės pasižymi didesniu jautrumu, empatija, ir visa tai jų neapsunkina, jei yra galimybė tas emocijas realizuoti. Kančia atsiranda tuomet, kai nenorėdamas dirbti banke už langelio, turi tenkintis labai ribotomis pajamomis - menininkai iš tiesų yra vienas labiausiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių, labiau priklausomas nuo visokių ekonominių negandų, nei tie, kuriems grasinama nukirpti vieną darbo dieną per savaitę. Meno produktai niekada netaps pirmo būtinumo preke ir vietoj to, kad aš pirkčiau auskarus pas juvelyrę, aš imsiu pigesnius bižuterijos parduotuvėje. Aš galiu išgyventi be dizainerio suknelės, be paveikslo savo kambaryje, užsukdama pažiūrėti patinkančio į kažkokią galeriją, galiu nepirkti knygos, bet pasiimti ją iš bibliotekos. Aš galiu išgyventi „pastatyta į rėmus”, nes man nereikia derintis prie savo organizmo būsenos ir laukti, kol jis bus pasirengęs kūrybai -  daugelio mūsų biuruose programinė įranga dirba be gedimų 99% viso darbo laiko.

                      Kančia pati savaime nėra stimulas kūrybai, kūrybai stimulas yra emocija. Ir nebūtinai bloga. Yra kategorija žmonių, neskaitančių kriminalinių naujienų, lygiai taip pat, jie nemėgsta kūrinių, kurių ištakos kažkokia niekur nevedanti kančia, skausmas, savęs kankinimas, bandymai atsakyti į egzistencialistinius klausimu, tokius kaip „Kas yra gyvenimo prasmė?”, jie ieškos kūrinių, kuriuose su humoru bus vaizduojama kažkokia tik jiems suprantama realybė ir visas kūrėjo rezultatas nuteiks optimistiškai. Tokie kūriniai negimsta iš kančios ar blogų emocijų. Lygiai taip pat geri kūriniai (arba jokie kūriniai) negimsta tiems, kurių mūza yra džinas butelyje.

                      Yra aišku, kad mūsų aplinkoje cirkuliuoja energija, kuri yra mūsų jėgų, darbingumo, nuotaikos šaltinis, be to, žmogus irgi skleidžia tam tikrą energiją, kuri juntama net bendraujant skype, ką jau kalbėti apie juvelyro rankų nučiupinėtus dirbinius, tapytojo akių ir teptuko valandų valandas liestus paveikslus, žodžius, kuriuos rašytojas sudeda į savo kūrinį. Visa tai persiduoda mums, pakeičia mūsų aplinkos energetinį lauką, įtakoja nuotaiką, priklausomai nuo to, kiek esam linkę sugerti aplinkos į save. Kokią emociją gali perduoti kančiose paskendę žmonės? Tokių emocijų gali pasisemti kiekvieno paauglio, kurio pasaulis pilnas atradimų, nusivylimų, nelaimingų meilių ir, žinoma, viso to lydimo amžino kančios jausmo, darbuose. Paprastai tokius kūrinius skaitome daugiau ar mažiau su šypsena, puikiai žinodami, kad visa tai praeis. Lygiai taip pat ilgainiui mes imame vengti žmonių, kurie yra amžinai problematiški, kuriems net pačią gražiausią saulėtą pavasario dieną norisi prisiminti tai, kas yra blogai ir pasipasakoti, dėl ko jie yra nelaimingi. Va ką aš vadinu vidine kančia - nesugebėjimą išlaisvinti savęs. Vidinių prieštaravimų draskomi žmonės nekuria produkto, jie ne tik netampa menininkais, jie tikrai turi talento tik tiek, kiek tos pseudo žvaigždės nuogais užpakaliais užklojusios visas arenas ir visus įmanomus tv kanalus. Arba mažiau. Nes turbūt didžiausias talentas yra surasti savo vietą pasaulyje, sugebėti realizuoti save ir tuo būdu patirti ekstazės akimirkas.

                      Nors A. Mamontovas dainavo, kad „tik liūdesy - sielos džiaugsmas”, tačiau žmogus juk visada siekia laimės, jo gyvenimo tikslas yra nugyventi laimingą, turtingą, įdomų gyvenimą. Nė vienas žmogus savaime nesirenka kančios, net sado-mazo žaidimai juos mėgstantiems yra vidinio pasitenkinimo šaltinis. O kūryba yra didžiulis malonumas kuriantiems, ar jis taps malonumu ir jų produktą „vartojantiems” priklauso tik nuo to, ar menininkas sugebės diferencijuoti savy išgyventas emocijas, suvoks jų prasmę ir paskirtį  ir ar jis sugebės nepaversti jų vidinėmis kančiomis.

Rodyk draugams

→ 16 komentaraiKategorijos: Be temos